Kuriant kontempliatyvaus vienuolyno architektūrinį pavidalą daug idėjų pasiskolinta iš romėniškos vilos—kaimo ūkio planavimo. O didikai jau galėjo mėgautis ir užjūrio skanėstu — ryžiais. Organizavo Birželio sukilimą Lietuvos nepriklausomybei atkurti bei inicijavo Lietuvos laikinosios vyriausybės sudarymą, nors jos darbe negalėjo dalyvauti. Daiktą derėdavo nešioti kaip amuletą, laikyti prispaudus prie skaudamos vietos. Tai buvo ne tik stalo, bet ir medžioklės, virtuvės, kitiems smulkiems darbams skirtas įrankis, taip pat, žinoma, ir ginklas. Aurelijus Augustinas, šv.

Visa, ko jiems reikia, vienuoliai turėjo gamintis patys. Klasikinis pasaulis rankų darbą laikė žeminančiu, tad Benediktas, įpareigodamas gyvenančius pagal jo taisykles kasdien dirbti, sukilnino šią veiklą ir, be abejonės, prisidėjo prie europinės civilizacijos pavidalo. Ši rankų darbo ir studijų būtinybė padarė senuosius Europos vienuolynus stambiais ekonominiais ir kultūriniais centrais, kurie išplito po visą to meto krikščioniškąjį pasaulį. Pakanka, kad jis norėtų gyventi tvarkingai.

Skaitantis Benedikto Regulą joje ras daug to, kas dabar vadinama europinėmis vertybėmis: pagarbą tvarkai ir žmogaus orumui, jo laisvei, pakantumą ir užuojautą, idealizmą kaip veiklos motyvą.

Jei Benediktas nubrėžė vienuolijų gyvenimo gaires, Nario dydis viduramziais jų išplitimo į nekrikščioniškas Europos sritis labai prisidėjo airiai vienuoliai, kurie kaip ypatingą, kraštutinę askezės formą suprato įžadą visiems laikams išvykti iš savo krašto. Nuo žalių mylimos Airijos krantų atsispyrę vienuoliai plaukė tiek į Šiaurę, pasiekdami, atrodo, ir Amerikos krantus, tiek į Rytus, evangelizuodami dabartinių olandų, belgų bei vokiečių protėvius ir už tą evangelizacijos įkarštį mokėdami nemažą kankinių duoklę.

Šių misionierių pasekėjai stūmėsi vis giliau į Europos žemyną, toldami nuo senųjų Romos imperijos sienų į slavų žemes… Pirmosios vienuolijos nebuvo centralizuotos, jos vystėsi tarytum augalai.

Kai narių vienoje bendruomenėje pasidarydavo per daug, būdavo steigiama nauja, kitoje vietoje. Šis naujas vienuolynas būdavo beveik visa kuo autonomiškas. Iš vieno kelmo kilę vienuolynai dažniausiai sudarydavo, sakytum, federaciją, kurią valdė motininio vienuolyno vyresnysis, patariamas atstovų tarybos. Ilgainiui motininis vienuolynas tapdavo tarytum vienuolių valstybės—šeimos centru. Tokie centrai — šventojo Benedikto įkurtas Montecassino, šventojo airio Kolumbano - Bobbio Italijoje, šventojo Bonifaco - Fulda Vokietijoje, šventojo Galo, kaip sako pats jo pavadinimas ­ Saint Gales Šveicarijoje, iki šiol Europos kultūroje yra idealaus vienuolyno simboliai.

  • Skaityti kartai Kazimieras Steponas Šaulys Kun.
  • Kaip padidinti savo varpos vaizdo irasa
  • Krikščioniška vienuoliškoji tradicija Lietuvoje Vienuoliai, atsiskyrėliai, asketai, gyvenantys kitokį gyvenimą nei dauguma žmonių, pasirenkantys nuošalias ir atšiaurias vietas, besikeliantys į tolimas salas, bėgantys į dykumą, kalnus ar užsidarantys už storų mūrų, kitaip vilkintys ir kitaip atrodantys, nuo seno jaudina įvairių kultūrų vaizduotę.
  • Sa­vait­ga­lį į Pa­bais­ką su­si­rin­ko šim­tai sve­čių.
  • Įvadas. Vienuolynų kelias
  • Padidinti lyciu organa
  • Pamokos Kaip spustelekite nario vaizdo irasa

Per ilgus metus jų sienos atlaikė daugybę antpuolių, matė įvairiausių įžymybių apsilankymus, jų bažnyčias puošia įvairiu metu kurtos freskos ir raižyti kapiteliai bei portalai, jų bibliotekose buvo arba tebesaugomi čia sukurti ar iš kitur atkeliavę tūkstančio ir daugiau metų senumo rankraščiai, jų bevardžiuose kapuose ilsisi šimtų šimtai čia ieškojusių Dievo. Šitos vietos spinduliuoja nepakartojamą ir lankytojų neišvengiamai pajuntamą aurą, paaiškindamos apie vienuolišką idealą daugiau negu bet kuris rašinys.

Dauguma, nors ir ne visos ankstyvos vienuolių bendruomenės gyveno pagal jų kūrėjų modifikuotą šventojo Benedikto iš Nursijos regulą, tačiau būtų neteisinga jų narius vadinti benediktinais. Pastarasis pavadinimas atsirado tik praėjusiame šimtmetyje, kada Šventasis Sostas ėmėsi visas vienuolijas sisteminti.

Naršymo meniu

Tada buvo įkurta konfederacija visų kongregacijų, gyvenančių pagal šventojo Benedikto regulą. Tos pačios Benedikto regulos šeimos nariais galima laikyti iš įvairių viduramžių laikų vienuoliško gyvenimo reformų kilusias kitas, dažniausiai griežtesnio nei benediktinai gyvenimo būdo kontempliatyvias vienuolijas — cistersus, trapistus, kartūzus.

Šventojo Benedikto regulos vienuoliai dažniausiai Nario dydis viduramziais vadinamą pastovumo įžadą — tai yra, jie savo gyvenimą susieja su viena bendruomene ir su vienu vienuolynu, kurį apleidžia tik ypatingam reikalui esant. Kuriant kontempliatyvaus vienuolyno architektūrinį pavidalą daug idėjų pasiskolinta iš romėniškos vilos—kaimo ūkio planavimo. Vienuolyno pastatai ir patalpos telkti apie centrinį, arkine galerija apsuptą kiemą, kurio vienas šonas atsiveria į sodą.

Vienuolyno bažnyčia komplekse užima tokią vietą, kad būtų lengvai prieinama ne tik vienuoliams, bet ir lankytojams, maldininkams.

Gyvenamajame korpuse, kuris perėjimu ar koridoriumi sujungtas su bažnyčios choru—presbiterija, įrengti vienuolių bendri miegamieji, kurie vėliau taps atskiromis celėmis, su bendra valgykla—refektoriumi, ligonine, biblioteka, prie kurios būdavo skriptorijus. Būtina taipogi kapitulos salė, kurioje posėdžiauja abatui patarianti taryba.

Ši pagrindinė vienuolyno struktūra apauga daugybe papildomų kiemų, apie kuriuos telkiasi naujokams, svečiams skirtos patalpos ir ūkiniai pastatai.

Nuo pasaulio vienuolyną skiria siena, kartais tampanti tikrais įtvirtinimais. Šią vienuolyno schemą priėmė ne tik visos kontempliatyvios vienuolijos, bet ir kitos, vėlesnės, Dievui pašvęsto aktyvaus gyvenimo kongregacijos.

Neaiškūs „lietuviški peiliukai“ girtuokliams tramdyti

Žinoma, detalės galėjo būti keičiamos pagal vienuolijos gyvenimo būdą. Taip, pavyzdžiui, sugriežtinta Kamaldolio Italija benediktinų kongregacijos regula numato, jog vienuolijos bažnyčia gali būti tik ribotai atvira lankytojams. Todėl tipiškos kamaldulių vienuolynų bažnyčios yra labiau panašios į koplyčias. Kamaldulių, trapistų ir kartūzų vienuolynuose celes keičia maži vienuolių atsiskyrėlių nameliai.

Kartūzai juos sustato apie centrinį kiemą, trapistai dažniausiai išdėsto eilėmis už bažnyčios. Be Benedikto šeimos, kita didelė kontempliatyviųjų vienuolijų grupė yra vadinamieji reguliniai kanauninkaigyvenantys pagal Hiponos vyskupo šventojo Augustino parašytą regulą, kurią jis buvo skyręs į savo bendruomenę suburtiems kunigams. Šventojo Benedikto regula besiremiančių vienuolijų daugumą iki pat modernių laikų sudarė broliai vienuoliai, reguliniai kanauninkai dažniausiai buvo kunigai, kurie panašiai kaip Benedikto regulos vienuoliai kartu meldėsi, Nario dydis viduramziais mažiau užsiėmė rankų darbais ir daugiau dėmesio skyrė studijoms.

Vakarų Europoje tokios regulinių kanauninkų bendrijos ypač suklestėjo Šveicarijoje garsioji San Bernardo perėjos kanauninkijaBurgundijoje. Prancūzijoje šventasis Norbertas de Xantenas sukūrė regulinių kanauninkų premonstrantų kongregaciją, kuri vėliau paplito Vokietijoje ir Čekijos bei Lenkijos žemėse.

Italijoje gana išplitusi Laterano arba Išganytojo regulinių kanauninkų kongregacija. Reikėtų pridurti, jog šventojo Augustino regulos kanauninkų nederėtų painioti su vienuoliais augustinais, kurių gyvenimo būdas ir tvarka yra labai tolimi nuo regulinių kanauninkų, nes jie priklauso elgetaujančių vienuolijų šeimai.

XII-ąjį amžių galima vadinti karinių vienuolijų amžiumi. Jos kilo iš kryžiaus žygių į Šventąją žemę. Karinėse vienuolijose arba ordinuose — tamplierių, joanitų, Šventojo kapo riterių, Vokiečių ordine įsikūnijo Milites Christi — Kristaus kario ir Kristaus kariuomenės idealas.

Šių vienuolijų tikslas — rūpintis į Šventąją žemę keliaujančiais maldininkais, ginti jų kelius, saugoti krikščioniškų valstybių Artimuosiuose Rytuose sienas.

Šakutė? O kam Dievas davė rankas ir pirštus?!

Sudaryti iš vienuolių riterių ir samdomų kareivių kariniai ordinai netruko įgyti galią bei turtus, kurie vieniems, kaip kad tamplieriams, atnešė nelaimių, kitus gi apsunkino žemiškais rūpesčiais ar įvėlė į pasaulietinės politikos vingius.

Daug bažnytiškesnis šių judrių vienuolijų atitikmuo yra elgetaujančios vienuolijos. Elgetauja nčioms vienuolijomskurios katalikų Bažnyčioje kūrėsi nuo XIII iki XV amžiaus, ryškiausiai atstovauja pranciškonai oficialiai įkurti m.

Užsisakant edukaciją per kultūros paso sistemą edukacijos laiką galime pakoreguoti pagal grupės poreikį. Pieter Bruegel, apie — m. Remiantis šiuo paveikslu vaikai, susiskirstę grupėmis, turės patys atkurti jame pavaizduotus istorinius žaidimus.

Elgetaujantys vienuoliai atsisako Benedikto regulai būdingo sėslumo įžado. Pranciškonų įkūrėjas Pranciškus iš Asyžiaus skelbė, kad mažųjų brolių vienuolynas yra visas pasaulis. Tiek savo gyvenimo pagal Evangelijos palaiminimus pavyzdžiu, tiek žodžiu elgetaujantys vienuoliai siekė palaikyti visuomenėje tikėjimą ir ugdyti pasaulyje krikščioniškas vertybes.

Vieni jų rengėsi būti pamokslininkais, kiti steigė ligonines ir rūpinosi tais, kurie likdavo už naujosios visuomenės ribų, treti rūpinosi vaduoti į Europai imančių grasinti turkų ir saracėnų belaisvę patekusius krikščionis. Kontempliatyvi vienuolija yra savotiška sėsliai gyvenančių bendruomenių laisva asociacija, o elgetaujančios vienuolijos pirmiausia yra judėjimai, pradėti kokios vienos charizminės asmenybės; jų narius jungia bendras tarnavimo Dievui idealas ir daugiau ar mažiau bendras supratimas apie to tarnavimo formas bei būdus.

Mokiniams – Perkūno namas

Dėl pastarųjų gali kilti nesutarimų, todėl kai kurios iš elgetaujančių vienuolijų, pirmiausia — pranciškonai savo istorijoje yra ne vieną kartą skilę. Tokie skilimai duodavo pradžią naujoms vienuolystės formoms. Jei kontempliatyvūs viduramžių vienuolynai kūrėsi atokiau nuo gyvenviečių, tai pranciškonai ir dominikonai apsigyvendavo miestų pakraščiuose, nes jų veikla pirmiausiai susijusi su miestų gyvenimu. Palaipsniui, ypač naujesniais laikais kai kurios iš šių vienuolijų įsitraukė ir į kaimų sielovadą, bet dažniausiai tai darydavo liaudies misijų, Lietuvoje vadinamų parapijų rekolekcijomis, pavidalu.

Jau pats elgetaujančių vienuolijų namų pavadinimas — konventas lot. Konventas tarytum stotelė judrių, iš vietos į vietą keliaujančių vienuolių kelyje. Ypač ankstyvieji pranciškonų konventai buvo labai kuklūs ir niekuo nepanėšėjo į apgalvotus, sudėtingus klauzūrinių vienuolynų kompleksus.

Tačiau laikui bėgant vis dėlto ir elgetaujantys vienuoliai daug pasisavino iš šios vienuoliškosios architektūros, pirmiausia perimdami vidinių kiemų, apie kuriuos dėstomi įvairios paskirties pastatai, principą. Netruko atsirasti ir kapitulos salė, biblioteka. Gi pranciškonų ir dominikonų bažnyčios atpažįstamos iš karto ir esmingai skiriasi nuo klauzūrinių vienuolynų.

Šios bažnyčios skirtos ne iškilmingai liturgijai, kurios puoselėjimu rūpinosi Benedikto regulos vienuoliai, o didelėms žmonių minioms, kurios rinkdavosi į bažnyčią klausytis pamokslų. Todėl itin daug dėmesio skiriama akustikai, pačios bažnyčios yra gana paprastos, bet būtinai erdvios ir suplanuotos taip, kad tikintysis galėtų kuo geriau matyti amboną.

Vienuolių bendruomenės maldoms skirtas choras — erdvė už altoriaus, kurio dydis liudija apie konvento narių skaičių tais laikais, kai bažnyčia buvo statoma, nes brevijoriaus maldai chore rinkdavosi visi tuo metu konvente buvę broliai. Žinoma, vienuolynų architektūroje atsispindėjo jų atsiradimo laiko stiliai, nors nebūtų klaidinga sakyti, kad vienuolijos kažkiek ir sąlygojo stilių raidą.

Sunku įsivaizduoti romaniką be didžiųjų abatijų. Išvarginti begalinių pasninkų ir persisotinę žuvų, žmonės Pratimai padidinti vaizdo irasu nariu pamokas ėmė įvairiai gudrauti. Veltui dvasininkai juos bandydavo įkvėpti pasakojimais apie šventuosius, kurie esą dar kūdikystėje atsisakydavo savo motinų pieno trečiadieniais ir penktadieniais.

Virėjai nerdavosi iš kailio bandydami iš žuvų, pridėję įvairių prieskonių, didžiūnams sukurti ką nors panašaus į mėsą. O vienas IX a. Mainco miesto vyskupas net sugalvojo tokią spragą pasninko įstatyme: kadangi paukščiai ir žuvys Dievo buvo sutverti tą pačią dieną, vadinasi, juos reikia priskirti kuriai nors vienai rūšiai žinoma, žuvims!

Taigi, kaip žmonės valgo iš jūrų gelmių sužvejotas žuvis, lygiai galima Nario dydis viduramziais ir iš sriubos puodo išgriebtą vištą Prieskoniai: pipirų falsifikuotojų laukdavo kartuvės Populiariausi viduramžių prieskoniai buvo pipirai, garstyčios ir druska. Druska buvo strateginė prekė, ją vartojo ne tik kaip prieskonį, bet ir konservantą. Druską išgaudavo Europoje kasdavo druskos kasyklose arba garindavo jūrų vandenįtad ji žmonėms buvo gana prieinama, bet vis tiek labai vertinama.

Daugelyje to meto receptų pabrėžiama, kad verdamą valgį sūdyti geriausia tik pačioje pabaigoje, kitaip visa druska išgaruos.

Bet šiaip druskos tais laikais negailėdavo — tad šių dienų žmonės daugumą viduramžių patiekalų, matyt, laikytų gerokai persūdytais. Net griežčiausių ribojimų besilaikantiems vienuoliams leisdavo sūdyti maistą tiesa, tik penkis kartus per savaitę.

O šiaip per dieną vienuolis galėdavo suvartoti apie 20 g druskos. Druskos tirpale ar košėje konservuodavo žuvis ir mėsą. Ne mažiau gausiai vartodavo ir kitus pigiausius prieskonius — vietines garstyčias ir iš Indijos didžiuliais kiekiais atplukdomus pipirus. Pastarųjų galėjo leisti sau įsigyti net ir eiliniai miestiečiai.

Tačiau, nors pipirai ir buvo pigūs, vis tiek pasitaikydavo sukčių, jie įmaišydavo į šiuos prieskonius ir paprasčiausių džiovintų uogų. Bausdavo juos rūsčiai — kartuvėmis. Gausiai pasūdyti ir papipirinti patiekalai liudijo apie storą šeimininko piniginę, be to, slėpdavo pagedusių produktų kvapą ir skonį. Tiesa, šią versiją kritikuoja daugelis istorikų — įsigyti ar pasigaminti šviežią produktą kainavo pigiau nei persūdyti ar perpipirinti.

Kiek pigūs ar brangūs buvo anksčiau minėti prieskoniai druska, pipiraikiekvienas gali pats nuspręsti, pažvelgęs į vieną įdomų tyrimą. Toronto universiteto Ekonomikos fakulteto profesorius Johnas H.

Munro, tyrinėjęs viduramžių kainas, tvirtina, kad Londono dailidė apie — m. Įsigyti svarą imbiero dailidė galėjo paplušėjęs pusantros dienos, o štai už tiek pat cinamono reikėjo dirbti dvigubai daugiau — 3 dienas.

Svaras cukraus jam būtų kainavęs 2 darbo dienas, o toks pat kiekis gvazdikėlių — 4, Už brangiausią prieskonį — šafraną — Londono dailidė Narys didina programas liejęs prakaitą beveik visą darbo mėnesį — 22,86 dienos.

Daugumoje šalių ypač populiarios buvo ir Nario dydis viduramziais. Tiesa, jos tuomet skyrėsi nuo dabartinių — buvo patiekiami nemalti garstyčių grūdeliai. Būtent nuo tų laikų Europoje konkuruoja dvi garstyčių rūšys — grūdelių pavidalo ir iš miltelių gaminamos košės. O labiausiai viduramžių Europoje savo garstyčiomis garsėjo prancūzų Dižono miesto kulinarai, jie gamino šį prieskonį maišydavo garstyčias su vyno actu ar rūgtelėjusiomis vynuogių sultimis maždaug nuo XIV amžiaus.

Garstyčias itin mėgo ir tame amžiuje gyvenęs popiežius Jonas XXII, jis net įkūrė specialią garstyčių tiekėjo pareigybę. Be garstyčių, populiariausi viduramžių prieskoniai dar buvo maltas cinamonas kai kur cinamono stiebus kramtydavo ir kaip desertą po valgiokardamonas, imbieras, muskatas, gvazdikėliai, anyžiai.

Taip pat vartota ir acto tamplierių riteriai jį mėgo aromatizuotijuo dažniausiai kartu su aliejumi skanindavo daržovių salotas. Vienu iš brangiausių prieskonių buvo ir išlieka mūsų dienomis šafranas — daržinio kroko žiedo kuokeliai, suteikdavę patiekalams ryškios geltonos spalvos. Toks siūlelio formos kuokelis sveria vos 10 miligramų, tad surinkti kilogramui šafrano reikia iki tūkst. Kaip ir minėta, sprendžiant iš vėlesnių kulinarinių knygų receptų, viduramžių valgiams vartoti didžiuliai prieskonių kiekiai — šiais laikais tokie Nario dydis viduramziais žmonėms turėtų būti per aštrūs.

Tiesa, yra manančiųjų, kad tais laikais prieskonių kelionė į Europą trukdavo taip ilgai, kad šie gerokai išsivadėdavo, prarasdavo dalį savo skonio savybių, todėl ir reikėdavo didesnio jų kiekio. Nemažai druskos buvo gaunama ir iš Lenkijos Veličkos kasyklų — ji atidardėdavo vežimais per Brestą, Gardiną, Vilnių.

Didžiausi druskos sandėliai būdavo Kaune, ten pirkliai privalėjo iškrauti visą į kraštą atgabentą druską.

  • Ko nepajėgia geležis, su tuo susitvarko ugnis.
  • Kokie yra optimalaus dydziai
  • Keistieji viduramžiai: pasaulis be bulvių Publikuota: Sveiki atvykę į pasaulį, kuriame košę reikia pjaustyti peiliu, atsilaužti gabalėlį sūrio pavyks tik gerokai pasidarbavus plaktuku, lėkštę vienkartinę atstos dubenėlio formos duonos pluta, o dauguma patiekalų bus negailestingai persūdyti.
  • Japonija 20 — m.
  • Keistieji viduramžiai: pasaulis be bulvių - Verslo žinios
  • Kaip padidinti varpa 3 dienas
  • Medicinos padidinimas Narys ir kaina

Kiek XV a. Per šį miestą, buvusį tik vienu iš daugelio kelių į LDK gabenti druskos, m. Beje, pritrūkusi druskos, šeimininkė kai kuriuos valgius galėdavo pagardinti ir žiupsneliu pelenų. Pipirai ar cinamonas to meto Lietuvoje dar buvo retas prieskonis.

Žmonės dažniau maistą skanindavo vietos gėrybėmis: krapais, garstyčiomis, kmynais, svogūnais, česnakais. Cukrų viduramžiais laikė prieskoniu ir vaistais, tad valgydavo kartu su neįprasčiausiais patiekalais — pvz.

Nario dydis viduramziais

Lietuvą, tiksliau lietuvių valdovus ir didikus, nes paprasti žmonės tenkinosi medumi, irgi pasiekdavo egzotiški saldumynai. Yra žinoma, kad Jogaila iš Lenkijos Vytauto žmonai kunigaikštienei Onai dovanų atsiuntė saldainių, kurių nupirko iš lenkų vaistininko.

Tokie saldainiai, panašūs į paauksuotas piliules, buvo gaminami iš įvairių aštraus skonio šaknelių, cinamono, anyžių, imbiero, migdolų ir cukraus mišinio.

Tikėta, kad saldainiai ne tik naikina nemalonų burnos kvapą, bet ir gydo.

Nario dydis viduramziais

Be piliulių, saldainiai buvo dar ir kremo ar tepalo, laikyto iš viršaus paauksuotose medinėse ar tošinėse dėžutėse, pavidalo. Duoną kirsdavo kilogramais, o košę pjaustydavo peiliu Pagrindiniais viduramžių valgiais Europoje tikriausiai galima laikyti duoną ir košę. Jei ko viduramžių žmonės ir atsivalgydavo, aišku, pirmiausia duonos. Teigiama, kad jos to meto žmogus kasdien sukrimsdavo apie 1,5 kg. Mėgta valgyti ir duonos gabalėlius, išmirkytus piene, sultinyje ar vyne. Be to, duonos trupiniai vartoti ir kaip tirštikliai įvairiuose padažuose.

Net ir pyragai, ragaišiai iš esmės tebuvo ta pati balta duona, tik pasaldinta medumi ir pagardinta prieskoniais pvz.

Steigiamojo Seimo (1920–1922) narių parengtos ir išleistos knygos VI dalis

Tokius pyragus neretai dar įdarydavo varške ir sūriu, o į jų tešlą pridėdavo tiek daug kiaušinių trynių, kad ši būdavo geltona. Kadangi balta duona buvo gerokai brangesnė, sukčiaujantys kepėjai neretai bandydavo ruginę ar avižinę duoną išbalinti — įmaišydavo į miltus chloro, kreidos ar susmulkintų kaulų. Ypač išmoninga bausmė taikyta Šveicarijoje, ten sukčių kepėją pakabindavo narve virš mėšladuobės.

Populiari nuomonė, kad XIII a.

Nario dydis viduramziais

Tačiau istorikai aptiko, kad dar m. Genujos gydytojai savo pacientams, besigydantiems burną, prisakydavo kurį laiką apsieiti be makaronų. Iš pradžių makaronai nebuvo itin populiarūs, o kai kur net drausti, nes makaronų gamybai reikalingų miltų neretai trūkdavo net duonos kepykloms.

  1. Nekilnojamasis vaizdo irasas Kaip padidinti varpa
  2. Так или иначе я не сумела уберечь тебя".
  3. Прости нас за нарушение.

Tačiau ilgainiui pirklių ir kryžiuočių dėka šis valgis labai išpopuliarėjo. Į Lietuvą makaronus jau XVI a.

Gerbiamasis skaitytojau,

Panašu, kad tuo pat metu išpopuliarėjo ir skryliai — tešlos lakštiniai. Tuomet tai buvo aristokratų patiekalas: sluoksnį virtų tešlos lakštinių užtepdavo grybų ir mėsos faršu, tada dėdavo kitą lakštinių ir mėsos sluoksnį, kol puodas prisipildydavo.

Mūsų protėviai viduramžiais dažniausiai kepdavo ruginę duoną, kiek mažiau ir, matyt, tik turtingesni valgydavo kvietinės duonos paplotėlių. Trečia pagal populiarumą buvo miežinė-avižinė duona, na, o rečiausiai valgyta iš sorų kepta duona. Mėgdavo sklindžius, juos gamindavo iš sorų, miežių, rugių ir kviečių miltų.

Būdavo ir ragaišių — su medumi ir, hm, kanapėmis. Na, o skurdžiau gyvenantieji prasimaitindavo vadinamąja bėraline nesijotų rugių duona, į ją badmečiu dar primaišydavo pelų, samanų, gilių, medžių žievių, rūgštynių sėklų ir pan. Viduramžių košė menkai panėšėjo į šių dienų — ji buvo tokia tiršta ir kieta, kad ją dažnai tekdavo pjaustyti peiliu.

Rekvizitai

Jos sudėtis buvo labai įvairi — į katilą paprasčiausiai sumesdavo visa, ką namie rasdavo valgomo. Iš vieno VIII a. Vidutiniokai kirsdavo perlinių kruopų košę užsigerdami pienu, na, o turčiai mėgavosi koše iš kvietinių miltų, medaus ir pieno.

Viena populiariausių ir labiausiai žmonėms pabodusių buvo pupelių košė ir sriuba. To meto receptai šitaip aprašo košės gamybą: virėjui reikia pupeles bent tris kartus perplauti, užvirinus nugriebti putas. Verdančiame vandenyje pradėjus luptis odelėms, pupeles išgriebdavo, atvėsindavo ir vėl tris kartus perplaudavo.

Tuomet suversdavo į kitą indą ir pridėję kokių daržovių bei kiaulienos lašinukų baigdavo virti. Kokios buvo lietuviškos košės? Janas Dlugoszas XV a. Lietuvoje jau turėjo būti žinoma ir grikių košė. Kurį laiką manyta, kad grikius į šiuos kraštus atnešė mongolai totoriai, bet archeologai įrodė, kad grikiai žinoti ir kur kas žilesniais laikais.

Dažniausiai Lietuvoje valgyta medinėse grūstuvėse į kruopas sutrintų miežių ar avižų košė. Taip pat ją virdavo ir iš kviečių, žirnių, lęšių bei pupelių. O didikai jau Nario dydis viduramziais mėgautis ir užjūrio skanėstu — ryžiais. Labiau į šių dienų košes buvo panašios tų laikų putros ir sriubos, į jas, daug negalvodami, irgi sumesdavo visus po ranka pakliuvusius valgomus dalykus.

Sriubą virdavo tol, kol ši sutirštėdavo beveik iki košės pavidalo, paprastai jos pagrindas būdavo mėsos sultinys, jame virdavo daržoves, pupeles, žirnius, grūdus, duonos gabalėlius, taip pat įpildavo miltų, negailėdami priberdavo prieskonių ir pan. Dažniausiai valgytos svogūnų, pieniška ir žolelių petražolių sriubos. Ty­los mi­nu­te pa­gerb­ti ka­dai­se žu­vę ko­vo­to­jai. Tarp ren­gi­nio sve­čių — Sei­mo na­riai V. An­driu­kai­tis ir J.

Kiek­vie­nas ga­lė­jo pa­šau­dy­ti iš lan­ko. Di­džiu­lio su­si­do­mė­ji­mo su­lau­kė mū­šio vie­to­je vy­ku­si anuo­me­ti­nių ko­vų ins­ce­ni­za­ci­ja ir ka­rių šar­vuo­tės pri­sta­ty­mas. Renginio dalyviai skanavo žirnių košės. Pa­bais­kie­čiams bu­vo pui­ki pro­ga pa­si­žmo­nė­ti. Ren­gi­nį vai­ni­ka­vo kon­cer­tas. Skaityti kartai Atnaujinta Antradienis, 11 rugpjūčio Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo.